Nors dauguma krepšininkų savo sportinį kelią pradeda vaikystėje, 26-erių „Gargždų“ puolėjas Langstonas Wilsonas žaisti krepšinį pradėjo būdamas jau 19 metų. Jo teigimu, lengva nebuvo, tačiau augti padėjo tėtis ir pirmasis koledžo treneris. Išskirtiniu atletiškumu pasižymintis amerikietis pirmą kartą į krepšį įdėjo vos 12-os, o pirmąją sezono savaitę jau suspėjo padrebinti ir Gargždų arenos lankus. Apie patirtis Lietuvoje, komandos chemiją ir savo kelią krepšinyje – „Bangos“ interviu su „Gargždų“ krepšininku Langstonu Wilsonu.
– Kokie pirmieji įspūdžiai Lietuvoje, Gargžduose? Ar teko susidurti su kokiu nors kultūriniu šoku?
– Nuoširdžiai jokių kultūrinių šokų nepatyriau. Gyvenimas čia visai ramus. Mėgstu nueiti prie karjerų, esančių netoli arenos, o mano mėgstamiausia kavinė mieste – „Soti lapė“. Iš to, ką spėjau pamatyti, didžioji dalis vietinių labai palaiko krepšinio komandą ir yra labai malonūs.
– Ar jau teko paragauti lietuviškų patiekalų?
– Ragavau keptos duonos – buvo labai skanu. Taip pat teko ragauti cepelinų ir šaltibarščių. Niekada nebuvau ragavęs šaltos sriubos, todėl tai buvo netikėta. Asmeniškai labiau mėgstu karštą sriubą, bet išbandyti buvo tikrai įdomu.
– Ką manai apie atmosferą Gargždų arenoje? Galbūt prieš atvykdamas jau žinojai kažką apie Lietuvos krepšinio kultūrą?
– Taip, visada girdėdavau, kad Lietuva yra krepšinio šalis. Karjeros pradžioje žaidžiau Balkanuose – ten žmonės mėgsta krepšinį, bet taip pat labai populiarūs yra rankinis ir futbolas. O čia, Lietuvoje, krepšinis yra numeris vienas. Žaidžiant su „Žalgiriu“ atmosfera buvo beprotiška, salė buvo pilnutėlė, visi garsiai palaikė. Tai buvo nuostabu, žaisti tokioje arenoje – didžiulė motyvacija.
– Sezoną pradėjote kova su Eurolygos komanda Kauno „Žalgiriu“. Ką davė tokia patirtis?
– Buvo smagu. Tai puikus būdas pradėti sezoną ir suprasti, kokio lygio esame. Tokio kalibro komandos parodo tavo silpnybes ir jomis naudojasi. Todėl kai žaidi tokias rungtynes, net pralaimėjus – tai naudinga patirtis. Šiuo metu niekas nenulemia to, kas vyks kovo ar balandžio mėnesiais, o tokios rungtynės leidžia suprasti, ką privalai patobulinti tiek kaip žaidėjas, tiek kaip komanda. Tikrai laukiu kito susitikimo su jais.
– Kaip sekasi prisitaikyti prie europietiško krepšinio stiliaus?
– Žaidimo stilius čia nelabai skiriasi nuo to, ką matai JAV, bet čia viskas šiek tiek labiau struktūrizuota. Žaidimas labiau orientuotas į tai, kaip išnaudoti pranašumus prieš varžovus. Čia yra daug didesnių ir stipresnių žaidėjų, o treneriai puikiai supranta krepšinį, nes patys yra žaidę aukštame lygyje. Kadangi nesu vienas stipresnių žaidėjų aikštėje, man yra šiek tiek sudėtingiau – varžovai bando mane atakuoti ir patikrinti mano fiziškumą. Todėl man svarbiausia – išlaikyti fizinį pasirengimą, būti susikoncentravusiam ir neleisti, kad varžovų kietumas išvestų iš kantrybės.
– Kaip sekasi susiburti komandai? Kokia chemija rūbinėje?
– Viskas klostosi puikiai. Tarpusavyje gerai sutariame. Kalbant apie krepšinį, komandoje gausu aukšto krepšinio intelekto žaidėjų, turime gerą balansą: yra patyrusių krepšininkų, karjeros piką išgyvenančių žaidėjų ir jaunimo. Už aikštelės ribų visi esame gerai nusiteikę, mums visiems patinka leisti laiką kartu. Juokiamės, pokštaujame – energija ir atmosfera yra puikios. Taigi, kalbant apie komandos suderinamumą, sakyčiau, kad vertinimas – A+.
– Ar turite kokių nors komandinių tradicijų?
– Po treniruočių rungtynių dienomis mėtome iš aikštės vidurio. Manau, tai taps mūsų nuolatiniu ritualu. Kol kas tai darėme du kartus: vieną kartą laimėjo Benas Krikke, o kitą – Arūnas Mikalauskas. Bet sezonas dar ilgas, pats planuoju laimėti porą kartų.
– Kaip atrodė tavo karjeros pradžia ir kelias iki „Gargždų“ komandos?
– Krepšinį pradėjau žaisti vėlai, būdamas 19-os, koledže. Mano tėtis taip pat buvo krepšininkas – atstovavo „Villanova“ universitetui, rungtyniavo užsienyje bei žaidė su „Harlem Globetrotters“. Vienu metu tiesiog pajutau norą ir pats išbandyti krepšinį. Atsirado proga žaisti Džordžijos „Georgia Highlands“ koledže, kur gavau stipendiją. Vėliau perėjau į Vašingtono universitetą, o po dar kelerių metų pradėjau žaisti Viskonsino universitete, Milvokyje. Pasibaigus studijoms buvo daug nežinomybės: NBA naujokų biržos procese didelio susidomėjimo negavau, todėl profesionalo karjerą pradėjau Turkijos „Çağdaş Bodrumspor“ komandoje. O praėjusį sezoną žaidžiau „KK Pelister“ gretose Šiaurės Makedonijoje. Ten sekėsi visai neblogai – gavau tarptautinės patirties FIBA Europos taurėje ir galiausiai atradau save aikštelėje. Po sėkmingo sezono gavau progą pažaisti NBA Vasaros lygoje su Niujorko „Knicks“, o dabar esu čia – Gargžduose.
– Minėjai, kad krepšinį pradėjai žaisti 19-os. Tai skamba neįtikėtinai vėlai. Kaip sekėsi vytis kitus?
– Pradžioje buvo sunku. Kai žiūri į krepšinį iš šalies, viskas atrodo paprasta: bėgi, varaisi, meti, atkovoji kamuolį ar blokuoji metimą. Tačiau nesupranti gilesnių detalių: kur stovėti, kada padėti, kaip statyti užtvaras, numatyti situacijas ir t. t. Visos tos smulkmenos pradžioje atrodo itin sudėtingos. Todėl esu be galo dėkingas savo pirmajam koledžo treneriui, nes jis buvo labai kantrus ir daug ko mane išmokė. Taip pat daug padėjo tėtis. Atsimenu, kai prasidėjo COVID-19 pandemija, vis dar buvau Džordžijoje, tada kartu su tėčiu susiskambinę žiūrėdavome rungtynių įrašus ir analizuodavome vaizdo medžiagą. Buvo sunku, bet žvelgiant į tai šiandien – neįtikėtina, kiek daug pavyko išmokti per tokį trumpą laiką.
– Esi žinomas dėl savo atletiškumo ir įspūdingų dėjimų. Kada pirmą kartą įkrovei iš viršaus?
– Tuo metu krepšinio nežaidžiau, bet pirmą kartą įkroviau 12-os metų. Tada buvau gal 175–178 cm ūgio, tačiau visada galėjau aukštai šokti. Tėtis savo krepšinio karjeros laikais buvo itin atletiškas žaidėjas, tad šuolį tikrai paveldėjau iš jo.
– Ar buvo krepšininkų, į kuriuos lygiavaisi ir kurie padėjo suformuoti tavąjį žaidimo stilių?
– Mano mėgstamiausias visų laikų žaidėjas yra Michaelas Jordanas. Visada žavėjausi jo žaidimo stiliumi ir požiūriu į krepšinį. Tačiau stebėti labiausiai mėgstu Brandoną Ingramą, Keviną Durantą, Tayshauną Prince‘ą – aukštus ir plastiškus krepšininkus, kurie aikštelėje juda lengvai. Jei galėčiau kaip iš filmo „Kosminis krepšinis“ (angl. „Space Jam“) perimti kieno nors įgūdžius, be dvejonių pasirinkčiau Brandoną Ingramą.
– Ką norėtum pasakyti „Gargždų“ sirgaliams?
– Ačiū už jūsų palaikymą ir kantrybę. Mūsų tikslas – žaisti gerą krepšinį ir iškovoti kuo daugiau pergalių. Jaučiame jūsų meilę, todėl prašau – kad ir kas nutiktų – nesustokite.
Juras MIZGERIS
Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės praktikantas